Yra žmonių, kurie mėgsta viską apgalvoti iš anksto. Jie planuoja, analizuoja, derina. Bet tu – ne iš jų. Tu geriausiai jauti gyvenimo skonį tada, kai veiki. Kai gali ką nors daryti, o ne tik svarstyti, kaip būtų geriau. Todėl niekada nebuvai iš tų, kurie sėdi ir laukia. Jei matai galimybę – imi ir veiki. Jei matai spragą – užpildai ją. Net jei nėra visos informacijos, net jei planas dar neaiškus, vis tiek labiau pasitiki tuo, ką gali nuveikti šiandien, nei tuo, ką kažkas žada rytoj. Ir tai – tavo stiprybė.
Tik kartais ši stiprybė gali virsti spąstais tavo produktyvumui. Skamba kaip oksimoronas?
KAIP GALI TOKS VEIKLUS ŽMOGUS, KAIP TU, BŪTI NEPRODUKTYVUS?
Kai viskas svarbu, kai viskas turi būti padaryta dabar, kai reikalai spaudžia, neklausi savęs nori ar nenori, moki ar nemoki, tingi ar netingi – tiesiog veiki. Ir veiki DAUG. Bet ilgainiui kažkur giliai pradeda rastis jausmas, kad vis dėlto… kažko trūksta.
Tada bandai dar labiau susispausti. Dar daugiau padaryti. Dar greičiau veikti. Tačiau tikras rezultatas reikalauja ne vien greičio ar kiekio, bet ir krypties. Ir štai kur atsiranda įtampa: kad eitum kryptingai, turi bent kartais stabtelėti ir pasitikrinti, ar nenuklydai nuo maršruto. O kaip čia sustosi, kai aplink tiek reikalų?
Nors ir nėra dienos, kad ko nors neveiktum, vis dėlto jausmas, jog iš tikro judi į priekį, neaplanko. Labiau atrodo, kad per dieną nudirbai šimtą darbų, bet nė vienas iš jų neprivedė prie aiškaus rezultato. Dirbi dirbi, o kas iš to?
Tavo veiklumas, veržlumas ir atkaklumas – tavo išskirtinė stiprybė. Bet ji turi vesti tave į priekį, o ne sukti ratais vis toje pačioje vietoje. Nes sukant ratus ten pat, tikrai nenueisi ten, kur turi potencialo nueiti. Jei tik savo energiją ir stiprybes pradėtum naudoti išmintingai, o ne taškytum visur, kur tik papuola.
Įprastos sistemos tau nepadeda, nes reikalauja daug priežiūros, planavimo, analizavimo, ir išvis – kur visame šitame teoriniame pasaulyje VEIKSMAS, tiesa? Todėl tau reikia veikti ne prieš save, ne apsimesti, kad neturi sprogdinančios energijos ir poreikio veikti, o išmokti stebėti kelio žymėjimą, kai leki žaibo greičiu. Kad žinotum – žaibo greičiu artėji link savo tikslų, o ne tuščiai keli dulkes.