Yra įvairių laiko vagių, greičiausiai ir tu žinai bent kelis (ko gero, pats žinomiausias ir kalčiausias šiuo metu – skrolinimas). Tačiau šįkart noriu pakalbėti ne apie tokį akivaizdų, neretai gerais ketinimais užsimaskavusį, netikėtą laiko vagišių T O B U L Ė J I M Ą.
Nuolatinis augimas, mokymasis visą gyvenimą ir tobulėjimas apskritai dažniausiai yra pagirtina ir skatintina veikla. Juk sudėtinga būtų sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje ar versle, jei užsisėdėtum kadaise įgytuose įgūdžiuose ir žiniose.
Pasaulis kinta kasdien ir vis greičiau, o norint neatsilikti (arba pirmauti), turime bent kažkiek keistis ir mes.Tačiau yra ir tamsioji viso šio reikalo pusė. Nuolatinio augimo, mokymosi, tobulėjimo kultūra skatina ir chroniško nepakankamumo idėją, kai mokomasi, ieškoma žinių, naujovių ir tobulėjimo galimybių ne iš malonumo ar realaus poreikio, o iš baimės… pasilikti kažkur užribyje.
Ir tada priemonė tampa tikslu: save tobuliname, taisome, mokome dėl pačios taisymo (tobulinimo) idėjos. Įsisuka užburtas ratas: patobulėju – ieškau, kur dar nesu tobula:s – ieškau, kaip patobulėti – tobulėju – patobulėju – ieškau… Mintys apie strategiją, viziją, norus ir tikslus išsibarsto kažkur pakeliui – nes juk taip smagu jausti, kad darai progresą (o mokantis progresas labai juntamas), net jeigu visa tai realiai niekur neveda.
Bet ką aš tuo noriu pasakyti? Ar siūlau mesti visus mokymus (jau pradėtus ar dar renkančius dulkes kur nors mokymų platformose), suplėšyti bilietus į konferencijas, padovanoti įsigytas knygas, užsikoduoti nuo seminarų?
Tikrai ne! Tobulėjimas, augimas – labai sveikintina veikla, jei tik padeda tau spręsti realius iššūkius tavo veikloje (ar gyvenime) arba pildyti tavo viziją, eiti link tavo JAU išsikeltų tikslų. O visų tų drastiškų priemonių imtis rekomenduoju tik tuo atveju, jei pastebėsi, kad pradėjai tobulėti vien dėl pačios tobulėjimo idėjos. Toks tobulėjimas dažniausiai yra ne kas kita, kaip gudriai užsimaskavusi prokrastinacija.
Idealiu atveju, tobulėjimo kryptis, metodus ir galimybes reikėtų nusimatyti dar tik keliant sau tikslus ar juos reguliariai reflektuojant. Tai yra, pastebėjus, kad nueiti link siekiamybės tau trūksta įgūdžių arba žinių, tobulėjimą viena ar kita forma nusimatysi kaip vieną iš priemonių savo tikslams pasiekti. O visoms kitoms galimybėms tobulėti – kad ir kokios jos būtų fainos, įdomios ir lengvai pasiekiamos – bus žymiai lengviau pasakyti AČIŪ, BET NE. Tam, kad faini, blizgūs, nauji ir lengvai pasiekiami dalykai nepavogtų laiko iš tavo tikrų, pamatinių norų ir tikslų. Tam, kad atrastum laiko įgyvendinti jau senai puoselėtas idėjas.
Todėl kviečiu pasidaryti mokymų detokso mėnesį: nesidairyti į šalis “ką čia naujo išmokus / pasimokius prieš pradedant veikti”. O vietoje to prisiminti visus ankstesnius mokymus, konferencijas, knygas, seminarus ir pritaikyti bent vieną idėją, kurios dar netaikei savo kasdienybėje. Kertu lažybų, kad naudos bus daugiau, nei tobulėti vardan tobulėjimo ir atidėlioti tikrą veiksmą.
