refleksijos įrankis

Šie metai buvo apie augimą per drąsą: ne tik norėjai didesnių pajamų, bet ir pradėjai aktyviau ieškoti klientų, ėmeisi naujo pobūdžio projektų bei išbandei darbo perdavimą. Tau svarbu ne stovėti vietoje, o plėsti savo galimybes ir išlaikyti finansinį stabilumą.

Kartu ryškėja ir kita kryptis: nebenori, kad pajamos augtų kartu su vakarų bei savaitgalių darbu. Kitų metų siekis jau nebe vien finansinis. Nori išlaikyti panašias pajamas taip, kad darbas turėtų aiškią pabaigą, o laisvas laikas neliktų tik tuo, kas lieka atlikus viską kitą.

Metų pradžioje norėjai stabilaus darbo krūvio ir mažiau darbo vakarais. Tačiau sumažėjus komandai prisiėmei didžiąją dalį papildomų užduočių, o kartu aktyviai ieškojai naujų klientų ir ėmeisi naujų projektų. Pirmoji aplinkybė nuo tavęs nepriklausė, bet du darbo srautai – komandos užduotys ir papildomi projektai – augo vienu metu. Tikslų nepakeitei, nes tikėjaisi, kad didesnis krūvis bus laikinas. Būtent ši prielaida leido vienam intensyviam mėnesiui išsitęsti beveik per visus metus.

Pajamos išaugo apie 25 procentus, taigi finansinį tikslą ne tik pasiekei, bet ir viršijai. Vis dėlto pajamų augimą daugiausia atnešė papildomi projektai, o ne darbo būdas, leidžiantis daugiau uždirbti per tą patį laiką. Be to, pelningą klientą nusprendei pasilikti bijodama:s pajamų sumažėjimo. Sprendimas suprantamas, bet kitų metų tikslui svarbu patikrinti, ar panašias pajamas iš tiesų garantuoja visas dabartinis krūvis, ar didžiausią jų dalį sukuria tik tam tikri klientai ir projektai.

Delegavimą išbandei viename projekte, po savaitės jį perėmei atgal dėl nesutapusių kokybės lūkesčių ir vėliau beveik nebedelegavai. Vienas bandymas parodė, kad toks perdavimo būdas nesuveikė, bet dar ne tai, kad delegavimas apskritai neveikia. Neaišku, ar iš anksto buvote vienodai apsibrėžę rezultatą, kokybės kriterijus ir tarpinį pasitikrinimą. Jei ne, galėjo nesuveikti ne žmogus, o pats užduoties perdavimo procesas.

Pajamas planavai padidinti 20 procentų, o jos išaugo apie 25 procentus. Taip pat pradėjai aktyviai ieškoti klientų ir ėmeisi projektų, kurių anksčiau nedarei. Tai konkretūs rezultatai, todėl tavo metų įvertinimas 4 iš 5 atrodo kaip aiškus atsakymas, kam šiemet teikei didžiausią reikšmę: pajamų augimui, klientų darbams ir gebėjimui imtis naujų dalykų.

Iš trijų pradinių tikslų vienas pasiektas ir viršytas: pajamos išaugo daugiau nei planuoti 20 procentų. Mažiau dirbti vakarais nepavyko, o stabilaus krūvio taip pat nebuvo – sumažėjus komandai užduočių padaugėjo, vėliau darbas persikėlė ir į savaitgalius. Šie tikslai konkuravo dėl to paties laiko: pajamų augimo būdas didino darbo apimtį, nors kiti du tikslai reikalavo ją riboti.

Kitais metais galėtum rinktis vieną iš dviejų kelių. Pirmas – turėti vieną pagrindinį prioritetą ir kitus norus palikti be atskiro įsipareigojimo. Antras – daryti tai, ką jau beveik suformulavai: turėti vieną tikslą su sąlyga „išlaikyti panašias pajamas, darbus baigiant iki 18 valandos ir nedirbant savaitgaliais“. Tada klausimas būtų nebe „kaip padaryti daugiau“, o „kurie darbai duoda daugiausia pajamų per įdėtą valandą ir kurių galima atsisakyti, sumažinti ar perduoti“.

Kitų metų laiko kriterijai yra konkretūs: darbus baigti iki 18 valandos, vakarais dirbti ne dažniau kaip kartą per savaitę ir nedirbti savaitgaliais. Vienintelė slidi vieta – „kai tikrai skubu“. Jei skubumas liks neapibrėžtas, beveik kiekviena užduotis galės apsimesti išimtimi. O užduotys tai moka puikiai 😀

Moki pradėti tai, ko anksčiau nedarei: aktyviai ieškojai klientų, ėmeisi naujų projektų ir išbandei delegavimą. Šis gebėjimas davė apčiuopiamą finansinį rezultatą. Kitais metais ta pati drąsa bus naudinga ne vien priimant naujas galimybes. Jos reikės ir persitariant dėl apimties, atsisakant mažiau vertingų užduočių ar keičiant seną darbo būdą.

Kai krūvis netikėtai padidėja, esi linkusi:ęs pirmiausia jį sugerti ir sau paaiškinti, kad tai truks neilgai. Tai ne disciplinos stoka. Čia labiau trūksta iš anksto nustatyto momento, kada laikinas sprendimas turi būti peržiūrėtas. Kol tokio slenksčio nėra, sakinys „tik šį mėnesį“ lengvai tampa nuolatiniu veikimo modeliu.

Deleguodama:s, regis, tikėjaisi gana greitai gauti tavo kokybės lūkesčius atitinkantį rezultatą. Kai taip nenutiko, grįžai prie patikimo būdo – viską atlikti savo rankomis. Tai užtikrina kokybę dabar, bet riboja tavo darbo talpą ateityje. Delegavimas yra atskiras įgūdis: reikia mokėti ne tik perduoti užduotį, bet ir paaiškinti standartą, susitarti dėl tarpinių patikrinimų bei palikti vietos kitokiam, bet pakankamai geram atlikimo būdui.

Pirmiausia siūlau išsiaiškinti, kas realiai išlaiko dabartines pajamas. Per kelias įprastas darbo savaites prie kiekvieno kliento, projekto ar užduočių grupės žymėk skirtą laiką, gaunamas pajamas arba sukuriamą vertę ir tai, ar darbas persikėlė į vakarą ar savaitgalį. Pirmas žingsnis – susirašyti visus šiuo metu vykdomus darbus ir prie jų pridėti apytikres pastarųjų dviejų savaičių valandas. Tai leis sprendimą dėl pelningo kliento ar kitų projektų priimti pagal grąžą už valandą, o ne vien pagal baimę prarasti dalį pajamų.

Papildomam krūviui siūlau nustatyti ne pažadą „dar vieną mėnesį ištversiu“, o peržiūros taisyklę. Pavyzdžiui, jei darbas dvi savaites iš eilės netelpa į pasirinktas valandas, turi įvykti pokalbis su užduotis skirstančiais ar darbus užsakančiais žmonėmis. Į tokį pokalbį verta ateiti ne su abstrakčiu „per daug darbo“, o su pasirinkimu: jei prioritetas yra nauja užduotis, kuris kitas darbas nukeliamas, mažinamas arba perduodamas? Pirmas žingsnis – pasiruošti vieną tokio pasirinkimo sakinį ir jį turėti po ranka prieš kitą krūvio padidėjimą.

Delegavimui rekomenduoju duoti antrą, mažesnį bandymą. Rinkis ribotą administracinę užduotį, kurios klaidą galima pataisyti, o prieš perduodama:s pateik rezultato pavyzdį, aiškius kokybės kriterijus ir tarpinio patikrinimo vietą. Nelauk visos savaitės ar galutinio rezultato, jei kryptį galima pasitikrinti anksčiau. Taip sužinosi, ar problema buvo pats delegavimas, konkreti užduotis, ar skirtingai suprastas kokybės standartas.

Darbo laiko ribas paversk sprendimo taisyklėmis. Užrašyk, kas konkrečiai laikoma skubiu reikalu, kas gali laukti kitos darbo dienos ir kas nutinka, jei savaitės vakaro išimtis jau panaudota. Tada mėnesio pabaigoje peržiūrėk ne tik tai, kiek kartų dirbai vėlai, bet ir kokie darbai tas išimtis sukėlė. Jei kartojasi tas pats klientas, projekto etapas ar užduočių rūšis, spręsti reikės ne kalendorių, o būtent tą darbo šaltinį.

1. Kuri pajamų dalis duoda didžiausią grąžą už vieną tavo darbo valandą?
2. Jei tektų rinktis, kokia yra mažiausia priimtina pajamų riba ir kokia darbo laiko riba tau nebediskutuojama?
3. Kokį darbą pirmiausia atidėtum, sumažintum ar perduotum, jei krūvis vėl netikėtai padidėtų?
4. Koks deleguotos užduoties rezultatas būtų pakankamai geras, net jei atlikimo būdas skirtųsi nuo tavojo?
5. Kurią šių metų praktiką verta išsaugoti, kad klientų paieška ir toliau duotų rezultatą, bet nevirstų vien papildomu krūviu?
6. Pagal ką atpažinsi momentą, kai laikina išimtis vėl pradeda virsti nuolatine taisykle?