žinai tą jausmą, kai puikiai žinai, ką reikia padaryti, turi tam laiko, gal net esi gražiai susiplanavusi:ęs savo užrašinėje – bet vis tiek nedarai? 😀
aš – kaip greičiausiai ir tu – esu šitame rate buvusi ne kartą. pirminis impulsas tokioje situacijoje dažniausiai yra save graužti ir ieškoti būdų, kaip save dar labiau susiefektyvinti, daryti DAR DAUGIAU. tik yra nedidelė problemėlė: atidėliojimas nėra viena, monolitinė problema. todėl nėra ir vieno stebuklingo būdo jai įveikti. nepadės nei nauja planuotė, nei dar vienas griežtas pažadas sau (šįkart tai JAU TIKRAI viskas bus kitaip!).
Kas yra prokrastinacija ir kuo ji skiriasi nuo sąmoningo atidėjimo?
kas apskritai yra toji prokrastinacija? kasdienybėje mes linkę viską sumesti į vieną katilą, bet labai svarbu atskirti tris skirtingus dalykus. viena yra, kai sąmoningai nusprendi darbą padaryti vėliau, nes pasikeitė prioritetai, gavai naujos informacijos arba tiesiog logiškiau jį atidėti. tai – normalus planavimas ir persiplanavimas. antra – tiesiog atidėjimas, kai realiai neturi jėgų ar resursų. o štai trečia yra prokrastinacija. lietuvių kalbos naujažodžių duomenynas ją apibrėžia labai tiksliai: tai svarbių darbų atidėliojimas užsiimant nereikšminga veikla. tai momentas, kai atidėlioji, nors puikiai žinai, kad dėl to pati vėliau ir nukentėsi, bet vis tiek vietoje ataskaitos eini valyti langų. apie šitą variantą šiandien ir pakalbėkim.
Kodėl atidėliojame net tada, kai žinome, ką reikia padaryti?
dažnai girdžiu, kad tai tiesiog tinginystė arba valios trūkumas. bet priežastys dažniausiai būna gerokai gilesnės:
1. neaišku, nuo ko pradėti
kaip tai atrodo: atsidarai kompiuterį, pažiūri į užduotį „sukurti naują produktą“, pasidarai kavos, vėl pažiūri, atrašai į tris nesvarbius laiškus ir uždarai kompiuterį.
kaip atpažinti: smegenys nemato konkretaus pirmo veiksmo – jos mato didžiulį kalną, į kurį neaišku, kaip kopti, todėl renkasi nedaryti nieko.
2. užduotis atrodo per didelė
kaip tai atrodo: tau reikia paruošti metinę ataskaitą. vien pagalvojus apie jos apimtį, apima nuovargis, nors dar net nepradėjai.
kaip atpažinti: yra didžiulis skirtumas tarp „padaryti prezentaciją“ ir „atidaryti failą ir susirašyti 5 skaidrių temas“. pirmuoju atveju norisi eiti išsivirti dar vienos kavos (kavai išsimaišyti, žinoma, visada atsiranda laiko), antruoju – bent jau galima pabandyti pajudėti iš mirties taško.
3. nenorime patirti nemalonaus jausmo
kaip tai atrodo: tau reikia paskambinti sudėtingam klientui arba sėsti prie biudžeto lentelės, kurioje nieko nesupranti. staiga pajunti nenumaldomą norą susitvarkyti darbo stalą.
kaip atpažinti: nuobodulys, nejaukumas, abejonė savimi, baimė suklysti. tiesą sakant, emocinis vengimas yra viena didžiausių priežasčių. mes atidėliojame ne patį darbą, mes atidėliojame jausmą, kurį tas darbas mums kelia.
4. laukiame motyvacijos arba „tinkamos nuotaikos“
kaip tai atrodo: „šiandien esu per daug pavargusi, va rytoj ryte, kai išsimiegosiu ir švies saulė, tada tai padarysiu“.
kaip atpažinti: tau irgi teko šitą girdėti savo galvoje? lauki idealių sąlygų, ramybės ar energijos antplūdžio. (maža paslaptis: to idealaus rytojaus ryto beveik niekada nebūna).
5. perfekcionizmas
kaip tai atrodo: rašai vieną pastraipą, trini, vėl rašai, galiausiai viską ištrini ir nusprendi, kad „dar reikia daugiau pasidomėti“.
kaip atpažinti: jei rezultatas iškart turi būti tobulas, pradėti tampa nepalyginamai sunkiau. baimė padaryti „vidutiniškai“ paralyžiuoja.
6. darbas iš tikrųjų nėra tavo prioritetas
kaip tai atrodo: tris savaites iš eilės perrašinėji tą pačią užduotį į kitos savaitės planą, bet niekaip neprisiruoši.
kaip atpažinti: kartais mes bandome jėga įveikti prokrastinaciją, nors tikroji problemėlė ta, kad prisirašėme darbų, kurių apskritai išvis neturėtume daryti.
Kaip nustoti atidėlioti ir pradėti įgyvendinti tai, ką susiplanavai?
kviečiu skirti minutę – dvi ir pasitikrinti. čia verta pradėti nuo priežasties. kai kitą kartą pagausi save bimbinėjant vietoj to vieno svarbaus darbo, pasinaudok šiuo „jei – tai“ gidu:
– jei pagauni save galvojant „neturiu tam laiko dabar“, tikėtina, kad bandai padaryti per daug vienu prisėdimu.
– jei pagauni save einant daryti bet ko, kas duoda greitą rezultatą (plauti indų, atrašinėti žinučių), tikėtina, kad vengi nemalonaus jausmo (nuobodulio arba baimės susimauti).
– jei pagauni save nuolat ieškant dar vieno šaltinio, dar vieno kurso ar pavyzdžio, tikėtina, kad tave stabdo perfekcionizmas ir neaiškumas, nuo ko pradėti.
– jei pagauni save galvojant „ne tokia šiandien diena“, tikėtina, kad lauki idealių sąlygų ir motyvacijos.
– jei pagauni save nejaučiant jokio spaudimo ar prasmės šitam darbui, tikėtina, kad tai apskritai nėra tavo prioritetas. o dabar svarbiausia dalis. kaip nustoti atidėlioti? sprendimas tiesiogiai priklauso nuo tavo rastos priežasties. plaktuku varžto neįsuksi.
– jei nežinai, nuo ko pradėti – išskaidyk iki konkretaus pirmo veiksmo. ne „sutvarkyti finansus“, o „prisijungti prie banko ir parsisiųsti išrašą“. kodėl tai veikia? nes smegenims nebereikia galvoti „kaip“, jos gauna aiškią ir nepavojingą komandą.
– jei darbas atrodo milžiniškas – sumažink įsipareigojimą. pavyzdžiui, vietoj „parašysiu straipsnį“, nusistatyk „dirbsiu prie teksto lygiai 20 minučių“. po to leisi sau sustoti. maža laiko investicija nebegąsdina.
– jei vengi nemalonaus jausmo – nebandyk jo pirmiausia panaikinti. veikti galima ir nenorint 😀 tiesiog pasakyk sau: „taip, man dabar nejauku, bet aš vis tiek atidarysiu šitą failą“. atpažinus emociją, ji praranda dalį savo galios.
– jei lauki motyvacijos – pakeisk klausimą į „ką galiu pradėti dabar su ta energija, kurią turiu?“. net jei energijos užtenka tik atsidaryti dokumentą ir parašyti pavadinimą – tai jau yra progresas.
– jei stabdo perfekcionizmas – iš anksto nusistatyk, kas tau šiandien yra „pakankamai gerai“. pavyzdžiui: „šis juodraštis bus kreivas, bet jis bus parašytas“.
– jei užduotis nėra prioritetas – gal jos nereikia pradėti apskritai? išbraukti darbą kartais yra pats geriausias produktyvumo sprendimas. (tiesa, kartais mes atidėliodami tą vieną didelį darbą, imame ir nuveikiame labai daug kitų, mažiau svarbių dalykų – čia vadinamasis produktyvus atidėliojimas. jį galima puikiai išnaudoti, bet apie tai pakalbėsim atskirai).
O jeigu problema net ne prokrastinacija, o tavo planas?
štai čia noriu sustoti ilgėliau. mes labai mėgstame diagnozuoti sau prokrastinaciją, lipdyti tinginio etiketę ir ieškoti vis naujų produktyvumo triukų. bet kartais problema yra visai ne motyvacijoje ar jos trūkume, o tavo plane.
esu girdėjusi tokią nuostatą, kad kuo daugiau prisiplanuoji, tuo daugiau padarai. skamba logiškai, ar ne? tik praktikoje tai reiškia, kad į vieną dieną mes sugrūdame dešimt skirtingų didelių projektų, nerealistiškai įvertiname, kiek laiko užtruks kiekvienas, ir visiškai nepaliekame vietos netikėtumams. planuojame taip, lyg visada turėsim maksimaliai energijos, motyvacija kasdien liesis per kraštus, niekas nepaskambins, senuose projektuose neišlįs nenumatytų klaidų ir klientai neatsiųs skubių prašymų. visos užduotys mūsų sąrašuose staiga tampa vienodo svarbumo ir skubumo – viskas dega, visko reikia „vakar“.
kai tavo planas sukurtas idealiam pasauliui ir idealiai tavo versijai (kuri niekada nepavargsta), susidūrus su realybe labai lengva sustingti. tokiu atveju atidėliojimą gali stiprinti ne tavo charakteris, o pats nerealistiškas planas: kuo daugiau darbų prieš akis, kuo sunkiau suprasti, nuo ko pradėti ir kaip visa tai sutalpinti, tuo lengviau nedaryti nieko.
Kada Pomodoro, „Suvalgyk varlę“ ir kitos produktyvumo technikos iš tikrųjų padeda?
NEPAISANT VISŲ GRAŽIŲ SUSIRAŠYMŲ, VISADA ATEINA ĮPRASTA, NORMALI SAVAITĖ. savaitė, kurioje tu pavargsti, kurioje lyja, kurioje viskas užtrunka dvigubai ilgiau. jei tavo planas veiks tik tada, kai viskas klostysis idealiai – tai nėra geras planas. ar visokie Pomodoro metodai, „suvalgyk varlę“ ir kitos technikos čia padeda?
trumpai tariant – gali padėti, bet tik tada, kai pritaikai jas konkrečiai problemai. Pomodoro gali sumažinti užduoties dydį tavo galvoje: nereikia dabar padaryti visko, reikia tiesiog dirbti apibrėžtą laiką. „Suvalgyk varlę“ gali padėti tada, kai svarbiausią, bet nemalonų darbą nuolat nustumi į dienos galą.
tačiau nei viena technika neišspręs priežasties, jei pati užduotis neaiški, iš tikrųjų nėra tavo prioritetas arba visas planas nuo pradžių nerealistiškas. technika yra įrankis konkrečiai problemai spręsti, o ne stebuklingas vaistas nuo atidėliojimo. (daugiau apie tai – mano tekstuose apie Pomodoro ir varlių valgymą).
Atidėliojimas, arba prokrastinacija, nėra charakterio trūkumas ar yrda. užuot save drausminus dėl kiekvieno atidėto darbo, žyyyymiai vertingiau išmokti pastebėti savo pasikartojantį įprotį: kada pradedi vengti tam tikrų užduočių, kas tuo metu vyksta ir kas tau iš tikrųjų padeda pajudėti.
o jei šis ciklas kartojasi ne su viena užduotimi, o su visu tavo planavimo – nepadarymo – persiplanavimo procesu, vienos produktyvumo technikos greičiausiai neužteks. būtent su tuo dirbame Planavimo praktikoje: ne ieškome dar vieno tobulo metodo, o praktikuojamės tokį planavimą, kuris padės padaryti svarbias užduotis realioje savaitėje (net ir tada, kai viskas vyksta ne pagal planą).
